Matavimo priemonių priėmimas 8 5 2306365 vmc@vmc.lt

Istorija

Kitados tiems, kurie užmiršdavo ar nepaisydavo pareigos kiekvieną mėnesį kalibruoti etaloninius ilgio vienetus, grėsdavo mirtinas pavojus. Tokį pavojų užsitraukdavo architektai, atsakingi už faraonų šventyklų statybą senovės Egipte prieš 3000 metų iki Kristaus. Pirmoji karališkoji uolektis buvo ilgio vienetas, atitinkantis valdančio faraono dilbį nuo alkūnės iki ištiesto didžiojo piršto galo, pridėjus jo plaštakos plotį. Šis autentiškas matmuo būdavo išraižomas juodame granite. Kaip matome, matais žmonės naudojosi jau nuo seniausių laikų. Kiekvienas kraštas turėdavo savo matus, kurie plečiantis ryšiams ir prekybai, po truputį vienodėjo. Jie dažniausia būdavo natūrinės, antropologinės kilmės. Viduramžių Lietuvoje ilgio matas buvo sieksnis, uolektis, pėda, pločio – vaga, lenta, suolas, kartis, vėliau – valakas, margas, svorio – ilgasis, akmuo, ląstas, tūrio – statinė, gorčius, kvorta, pūras.

Pirmosios žinios Lietuvoje apie metrologiją yra užfiksuotos 1588 m. Lietuvos statute. Jis nustatė tvarką, kas turi prižiūrėti, tikrinti ir sulyginti matavimo priemones su pavyzdiniais matais – etalonais, kurie buvo laikomi Lietuvos sostinės Vilniaus vaivadoje. Anksčiau etalonai vadindavosi „pavyzdinės matavimo priemonės“. Už nesilaikymą šių reikalavimų buvo numatytos labai griežtos baudos, todėl visi stropiai laikėsi šių reikalavimų. Kai 1795 metais didžiąją Lietuvos dalį okupavo Rusija, tada ir pradėjo įsigalėti rusiški matai: ilgio – colis, verkšas, aršinas, varstas, ploto – dešimtinė, svorio – lotas, uncija, svaras, pūdas, birkavas.

Pasaulinės prekybos plėtra vertė vienodinti matus. 1875 metais Paryžiuje buvo pasirašyta Metro konvencija, kurią pasirašė ir Rusija, bet joje dar ilgai neįsigalėjo ši sistema. Šią problemą reikėjo spręsti ir 1918 metais nepriklausomybę atgavusiai Lietuvos Respublikai.

Kaune yra įsikūręs seniausias Lietuvoje metrologijos centras. Jo istorija mena 1919 metus, kai šiame skyriuje jau buvo ilgio ir masės etalonai. Nuo 1921 metų Lietuvoje buvo įvesta metrinė sistema ir nustatytos matų, saikų ir svarstyklių patikrinimo taisyklės. Plėtojantis kitų miestų pramonėms reikėjo įkurti ir kituose miestuose metrologinius centrus. Taip atsirado Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio centrai.

Lietuvos Vyriausybė 1992 metais priima nutarimą „Dėl matavimų vienovės užtikrinimo Lietuvos Respublikoje“. Šiuo nutarimu patvirtinama metrologijos sistemos struktūra ir pirmą kartą Vakarų šalių pavyzdžiu teisinė metrologija atskiriama nuo pramoninės, pradedama formuojama tokia politika ir praktika, kai teisinei metrologijai priskirtoms matavimo priemonėms vykdoma patikra, o pramoninei metrologijai – kalibravimas. Pirmasis metrologijos įstatymas nepriklausomoje Lietuvoje buvo priimtas 1996 07 09 metais. Šio įstatymo priėmimas priartino Lietuvos metrologiją prie kitų Europos valstybių. Tuo metu Lietuvoje didėjo eksportas į vakarinę Europą. Siekiant, kad Lietuvoje pagaminta produkcija būtų sertifikuota, o atlikti matavimai pripažinti užsienyje atsirado būtinybė įstoti į Euromet organizaciją. Atlikta daug darbų, kuomet rengiantis įgyvendinti pasirengimą narystei Europos sąjungoje buvo perkeliamos Europos sąjungos direktyvos, susijusios su įvairių matavimo priemonių naudojimu į Lietuvos teisinę bazę. Pagal patvirtintą grafiką buvo perimta apie trisdešimt direktyvų. Visa tai leido Lietuvai pradėti dalyvauti tarptautinėse veiklose.

Dešimtainė metrinė sistema Lietuvoje

ALEKSEJUS TREŠČENKO
Akcinės bendrovės „Vilniaus metrologijos centras“ Kauno filialo direktorius

Šiuolaikiniame pasaulyje matavimai tapo natūralia kasdienybe. Nuo matų priklauso komercija ir institucijų veikla. Lentos, kava, benzinas perkami pagal matmenis, svorį ir tūrį. Matuojame vandenį, elektrą, šilumą ir už tai mokame, policijos atliekami automobilio greičio matavimai gresia galimomis baudomis. Aktyviųjų medžiagų kiekis vaistuose, kraujo tyrimas, chirurginis lazeris turi būti tikslūs, kad nepakenktų paciento sveikatai. Maisto inspekcija matuoja bakterijų kiekį, matavimai valdo procesus ir pavojaus signalus, lėktuvai skrenda pagal nustatytą aukštį, kursą, greitį ir suvartojamą kuro kiekį. Nuo matavimų visiškai priklauso mokslas. Sisteminiai matavimai žinomomis paklaidomis yra gaminių kokybės vertinimo pagrindas, todėl šiuolaikinėje pramonėje išlaidos, susijusios su matavimais, sudaro 10-15% gaminio kainos, o Europos šalių matavimo ir svėrimo išlaidos 6% bendrojo nacionalinio produkto.
Matavimo mokslas metrologija tikriausiai yra seniausias mokslas pasaulyje. Kuriant ir įsisavinant bendrą dešimtainę metrinę metrologijos sistemą, žmonija pasinaudojo tūkstantmete patirtimi, patvirtinančia, kad gyvenimas iš tiesų darosi lengvesnis, kai žmonės bendradarbiauja metrologijos srityje. Bendros metrologinės sistemos naudojimas leidžia sujungti žmogaus veiklos sritis į bendrą visumą visose geografinėse ir profesinėse srityse, bendrų matavimo vienetų ir procedūrų naudojimas mažina išlaidas ir šalina kliūtis prekybai.

Pažvelkime, kaipgi dešimtainė metrinė sistema buvo diegiama Lietuvoje.

Vos pradėjus kurtis 1918 m. Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybei, buvo susirūpinta matavimo sistemos būkle Lietuvoje. Buvo galvojama apie ūkio atgaivinimą, prekybos vystymą, neišvengiamą žemės reformą. Bet kokia veikla šiose srityse buvo neįmanoma be vienos matavimo sistemos, todėl Vyriausybė ėmėsi priemonių sukurti tokią sistemą Lietuvoje ir užtikrinti matavimų vienovę. Tokios sistemos sukūrimo ir tolesnio jos vystymo raidą galima suskirstyti į tris etapus: paruošiamąjį, kuriamąjį ir teisiniuose dokumentuose nustatytų reikalavimų įgyvendinimo.

Pradėjus kurti matavimo sistemą, šioje srityje aktyviai darbavosi ekonomistas Konstantinas Lapinas, kuris atliko vadovaujantį vaidmenį visuose trijuose etapuose. K. Lapinas gimė 1863 m. kovo 1 d. Bučiliškių kaime (Vilniaus apsk., Švenčionių raj., Adutiškio v.). Buvo baigęs Maskvos universitetą. Likęs dirbti Maskvoje, aktyviai dalyvavo tautinėse visuomeninėse organizacijose, įsteigė lietuvių studentų savišalpos draugiją ir ilgai jai vadovavo. Būdamas Lietuvos Tarybos įgaliotinis, 1918 m. rūpinosi lietuvių tremtinių grįžimu. Grįžęs į Lietuvą, visuomeninėje veikloje jis daugiausia reiškėsi Vilniui vaduoti sąjungoje, kur nuo 1927 m. ėjo centro valdybos iždininko pareigas. Jis dalyvavo stiprinant Lietuvos valstybingumą, ypač kuriant ir įdiegiant metrologinę sistemą Lietuvoje. Jis buvo Vyriausiųjų matų, saikų, svarstyklių ir prabavimo rūmų ilgametis vadovas nuo pat įkūrimo iki 1940 metų. Mirė 1945 m. spalio 10 d. Berlyne.

Konstantinas Lapinas – matų, saikų, svarstyklių ir prabavimo rūmų direktorius nuo 1919 m. iki 1940 m.

K. Lapinas veiklą pradėjo analizuodamas padėtį ir siekdamas nustatyti, kokia matų sistema tinkamiausia. Iki l pasaulinio karo Lietuvoje buvo Rusijos matų sistema. Tvarkant Rusijos matų sistemą mokslininkui D. Mendelejevui, didesniuose miestuose buvo kuriami Matų ir svarstyklių rūmai („Palata mier i viesov“). Varšuvoje tokie rūmai buvo įkurti 1900 m., Rygoje ir Vilniuje -1902 m. Rūmuose buvo matų etalonai, kuriais pagal nustatytą tvarką buvo tikrinamos naudojamos matavimo priemonės. Tačiau artėjant frontui prie Vilniaus, Matų ir svarstyklių rūmai buvo evakuoti į Rusijos gilumą. Vokiečių okupacijos metais matai nebuvo tikrinami ir ženklinami. Šiuo laikotarpiu šalia rusų matų ir svarų pradėta naudoti ir vokiečių svarai bei metrai, taip pat lenkų gorčiai. Padėtį pablogino ir tai, kad vokiečiai karo reikmenų gamybai surinko ir sunaikino žalvarinius ir plieninius svarsčius bei kitus matus. K. Lapino tyrimo rezultatai parodė, kad nupirkus įvairiose Kauno ir Vilniaus krautuvėse dešimt rusų svarų cukraus, nė vienas nebuvo buvo lygus kitam. Visi buvo daug mažesni už tikrą svarą. Todėl reikėjo imtis žygių padėčiai sunorminti.

 

Analizė parodė keletą svarbių dalykų. Buvo naudojami įvairių sistemų matai. Jie nebuvo tikrinami etaloninėmis priemonėmis, o daugeliu atveju buvo specialiai sugadinti. Likę Lietuvoje matų etalonai ir geresni matai buvo konfiskuoti vokiečių. Žinant pokario politinę padėtį Rusijoje, nebuvo jokių galimybių grąžinti į Lietuvą buvusius Vilniuje etalonus, o gauti kitur rusų sistemos etalonų taip pat nebuvo galima. Be to, susieti valstybėje veikiančią sistemą su neaiškios politinės ateities Rusija būtų pavojinga. Aptarus šiuos dalykus, prieita prie nuomonės, kad netikslinga atstatyti senąją rusų sistemą. Geriau įvesti Europoje vis plačiau naudojamą patogesnę metrinę sistemą. Be to, metrinė sistema nebuvo Lietuvai visiškai nežinoma. Okupacijos metais vokiečiai buvo ją įsivedę. Visa tai 1919 m. sausio mėn. apsvarstęs Ministrų Kabinetas nutarė, kad Lietuvoje priimtina metrinė sistema, ir Valstybės Taryba šį nutarimą patvirtino. Laikas parodė, kad tai buvo toliaregiškas, progresyvus sprendimas. Taip baigėsi paruošiamasis etapas.

Nedelsiant prasidėjo kuriamasis etapas. Reikėjo nuodugniau ir giliau susipažinti su metrine matų sistema, jos naudojimo praktika. Vokietija viena pirmųjų įsivedė metrinę matų sistemą. Per atstovybę buvo susisiekta su Vokietijos matų tikrinimo tarnyba, kuri labai maloniai sutiko padėti. K. Lapinas su padėjėju S. Jaudzenu 1919 m. vasario pabaigoje nuvyko į Berlyną, kur per du mėnesius susipažino su metrine sistema. Vokiečiai netgi veltui perdavė etaloninių tūrio matų komplektą birioms medžiagoms ir priėmė kitus užsakymus prieinamomis kainomis. Po kelionės ataskaitos Prekybos ir pramonės ministras sudarė komisiją Matų ir svarų rūmų įstatams sukurti. Ją sudarė įvairių valstybės institucijų atstovai: pirmininkas K. Lapinas, nariai -Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos atstovas, Miškų departamento direktorius Matulionis, Teisingumo ministerijos atstovas Riešotkinas, Valstybės kontrolės atstovas kunigaikštis Gediminas Jonas Beržanskis-Klausutis, S. Jaudzenas ir kiti. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį Valstybės Tarybai buvo pateiktas Matų, saikų ir svarstyklių įstatų projektas, kuris buvo Valstybės Tarybos priimtas 1920 m. vasario 7 d., Prezidento pasirašytas gegužės 6 d. ir paskelbtas „Laikinosios Vyriausybės žiniose“ 1920 m. gegužės 25 d. Šiuose įstatuose buvo apibrėžta Vyriausiųjų matų, saikų ir svarstyklių rūmų paskirtis, pareigos ir teisės. Labai svarbus įstatų 29 punktas. Jame sakoma: „Matų, saikų ir svarstyklių metrinė sistema įvedama Lietuvoje nuo 1921 m. sausio mėn. 1 d. 1920 m. laikomi pereinamu metu prie metrinės sistemos, paliekant Finansų, Prekybos ir Pramonės Ministerijai teisę tą laiką pratęsti, bet ne ilgiau kaip ligi 1922 m. pradžios“. Čia aiškiai įvardijama metrologinės sistemos įvedimo Lietuvoje diena. Taip pat įstatais buvo nustatyti matavimo vienetai, teisė naudoti tik patikrintas ir paženklintas matavimo priemones, veiklos sritys, kuriose galioja šie reikalavimai, pakartotinio patikrinimo terminai, patikrinimo žymenys ir žymėjimo tvarka, užmokesčio už patikrinimą nustatymo tvarka, baudos už nepaženklintų arba neteisingų matavimo priemonių naudojimą, įstatų IV priede aprašyti žymenys patikrintiems prietaisams žymėti ir antspaudas. Patikrintos matavimo priemonės turėjo būti žymimos ženklu-skydeliu su raidėmis L ir V ir žvaigždele tarp raidžių ant skydelio rėmelio. Vyriausiųjų matų, saikų ir svarstyklių rūmų „antspaudas yra laikomas skritulys su valstybės ženklu vidury ir parašu aplinkui „Saikų ir svarų rūmai“. Nuostabu, kad antspaudas ir vienas žymeklis yra išsaugoti ir laikomi kaip relikvijos Kauno metrologijos centre. Sprendžiant iš užrašo ant antspaudo kotelio, jis buvo pagamintas Berlyne, galbūt K. Lapino vizito metu.

Pirmasis antspaudas

Pirmasis antspaudas

K. Lapino ir jo padėjėjų veikla neapsiribojo vien įstatų projekto ruošimu. Grįžęs iš Vokietijos, jis dar aktyviau ėmėsi įgyvendinti Matų ir saikų rūmų idėjas. Kad veikla įgautų apčiuopiamą įsikūnijimą, 1919 m. rugpjūčio mėn. Prekybos ir pramonės ministro nurodymu Kaune, Donelaičio g. 32 (dabar Donelaičio g. 58) buvo skirtos patalpos provizoriniams (laikiniems) matų ir svarų rūmams. Tai leido suburti reikiamus darbuotojus ir pradėti vykdyti tikrinimo darbus. Netrukus darbuotojų skaičius išaugo iki devynių. Pradedant rugpjūčio mėnesiu, buvo spausdinami skelbimai dėl matavimo priemonių privalomo patikrinimo. Buvo tikrinami ir ženklinami įvairių sistemų matai Kaune, o 1920 m. pradžioje nuvykta į Suvalkiją ir Šiaulius. Finansų, prekybos ir pramonės ministerija paskelbė įsakymą dėl revizijos pravėdinto ir 3000 auksinų baudų skyrimo naudojantiems prekyboje netikrintus svarsčius ir svarstykles. Kad darbas vyktų labiau organizuotai, ministerijos rašte vietinė valdžia buvo įpareigojama išleisti įsakymus dėl matų, saikų ir svarstyklių tikrinimo. Revizijų metu išaiškinta daugybė ūkininkų, tiekiančių savo produkciją nesvertą supirkėjams, ir šiaip prekybininkų, naudojančių netinkamai sureguliuotas svarstykles ir svarsčius. Taip pat buvo imtasi ruoštis perėjimui į metrologinę sistemą. Skaičiavimų palengvinimui 1920 m. buvo išleistas leidinys „Santykiai metrinių ir vietinių matų vartojamų Lietuvos valstybėje“, kuriame duodamos ilgio, ploto, tūrio, saikų sausiems daiktams, skysčių saikų, svorio matų pervedimo lentelės iš įvairiausių sistemų į metrinius matus ir atvirkščiai.

Pereiti į metrologinę sistemą nebuvo lengva. Reikėjo ne tik techninių priemonių, bet ir laiko, kad žmonės apsiprastų. Todėl Vyriausiųjų matų, saikų ir svarstyklių rūmų prašymu Finansų, prekybos ir pramonės ministerija pratęsė pereinamąjį laikotarpį iki 1922 m. sausio 1 d., kaip buvo numatyta įstatuose. Tuo baigėsi metrologinės sistemos kuriamasis periodas ir prasidėjo darbo ir veiklos plėtojimo etapas.

Visų pirma į naująją metrinę sistemą perėjo valstybinės įstaigos. Geriausiai tai padaryti sekėsi kariuomenei pagal vadovybės įsakymą. Kitose ūkio srityse naujus matus naudoti dažnai paskatindavo atliekamos revizijos ir skiriamos baudos. Vyriausieji matų, saikų ir svarstyklių rūmai buvo įgalioti ne tik tikrinti ir ženklinti matavimo priemones, bet ir kontroliuoti, ar jos naudojamos teisingai pravedant revizijas bei nustačius pažeidimą baudžiant administraciniu keliu. Nuo įstatų priėmimo iki 1923 m. pabaigos už apgaudinėjimą ir įstatų nepaisymą buvo nubausti 3043 asmenys, kuriems skirta piniginė 866 505 auksinų ir 75 187 litų bauda. Nuo 1924 m. pažeidimų bylas reikėjo kelti teismuose. Per tų metų pirmąjį pusmetį buvo iškelta 192 bylos. Vis dėlto pagrindinė rūmų paskirtis ir veiklos sritis buvo matavimų vienovės užtikrinimas. Atsigaunant ūkiui, prekybininkai, pramonės įmonės, malūnininkai ir ūkininkai vis daugiau naudojo matavimo priemonių. Daugėjo ir ūkyje naudojamų patikrintų matavimo priemonių. Nebuvo paprasta aptarnauti visas vietoves turimomis pajėgomis ir priemonėmis. Darbai buvo organizuojami taip, kad toje pačioje vietovėje inspektoriai apsilankytų lygiais laiko tarpais, iš anksto paskelbiant darbo vietą ir laiką. Važiuojant dirbti į toliau esančias vietoves, buvo reikalingas transportas darbuotojui ir įrangai vežti. Tuo tikslu buvo naudojamasi vidaus reikalų ministerijos nustatyta žyginių arklių stočių naudojimo tvarka, pagal kurią iš anksto susiderinus tarnautojai galėjo naudotis valdiškų pareigų atlikimui skirta transporto priemone. Kartu augo ir rūmų darbuotojų skaičius. 1921 m. pradžioje rūmai jau turėjo trylika etatų ir metų pabaigoje buvo pridėtas dar vienas revizoriaus etatas, o 1924 m. rūmuose dirbo penkiolika darbuotojų.

Buvo sprendžiami ir organizaciniai klausimai. Tuo laikotarpiu prireikė nustatyti brangiųjų metalų įvežimo ir prekybos jais kontrolę ir tvarką. Būdamas finansų ministerijos žinioje, K. Lapinas ėmėsi prabavimo, tam įdarbinęs chemiką inžinierių. Todėl 1922 m. priimtuose prabavimo rūmų įstatuose buvo sakoma, kad prie Finansų, prekybos ir pramonės ministerijos steigiami prabavimo rūmai, kurie sudaro Matų, saikų ir svarstyklių rūmų skyrių. Pilnas pavadinimas tapo Vyriausieji matų, saikų, svarstyklių ir prabavimo rūmai. 1923 m. pradžioje prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, rūmų viršininkas K. Lapinas pasirūpino veiklos organizavimu Klaipėdos krašte. Jis raštu kreipėsi į finansų, prekybos ir pramonės ministrą, prašydamas paskirti inspektorių Klaipėdoje. Ministro parėdimu Vyriausiųjų matų, saikų ir svarstyklių rūmų skyrius Klaipėdoje buvo įsteigtas nuo 1924 m. sausio 1 d. Skyriaus patalpos Klaipėdoje buvo Našlyno g. 1.

Veiklos plėtrą atspindi ir biudžeto išlaidos. Pradėjus biudžetą skaičiuoti litais, 1923 m. rūmų išlaidoms buvo skirta per 44 tūkst. litų, 1930 m. 110 tūkst. litų, o 1939 m. 152 tūkst. litų. Apie 80% šių lėšų buvo skiriama darbuotojų atlyginimams. Pajamos 1,6-2 kartus viršijo išlaidas. Pagrindinis pajamų šaltinis buvo matų, saikų ir svarstyklių „kleimavimas“, davęs apie 75% visų pajamų. Likusią dalį sudarė prabavimo pajamos, baudos, pajamos už parduotas varžytinėse konfiskuotas matavimo priemones.

Nuotraukos iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo Vaizdo ir garso dokumentų skyriaus

Nuotraukos iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo Vaizdo ir garso dokumentų skyriaus

Besiplečiant veiklai, daugėjant darbų ir darbuotojų, prireikė tinkamesnių patalpų. Naudojamos patalpos buvo suteiktos dar 1919 m., jose nebuvo galima įrengti pilnavertės laboratorijos. Taip pat buvo svarbu, kad į pastatą šiuo adresu (Donelaičio g. 32) persikėlė Ministrų Kabinetas. Tai labai varžė darbą ir nebuvo galimybių plėstis. Todėl 1924 m. buvo duotos patalpos Daukanto g.17/ Kalnų g. 27 (dabar Putvinskio g.) šalia Kauno elektrinės, bendrame su Vytauto Didžiojo universiteto trečiųjų rūmų pastate. Šioje vietoje rūmai veikė iki 1934 m., kol persikėlė j dabartinę Kauno metrologijos centro vietą E. Ožeškienės gatvėje. Karo metu susprogdinus elektrinę, sugriuvo ir aplinkiniai namai. Toje vietoje buvo pastatytas „Miestprojekto“ pastatas, dabar Biznio lyderių centras.

Veiklos pobūdis kito ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai, įstatų priėmimo metu tikrinamų matavimo priemonių sąraše buvo svarsčiai, svarstyklės, birių ir skystų medžiagų saikai, medicininiai švirkštai, ilgio matai, įvertinant besivystančio ūkio poreikius, buvo įsisavinamas naujų matavimo priemonių tikrinimas, įsigyjami nauji etalonai. Nuo 1931 m. pradėta tikrinti benzinui seikėti automatai (kolonėlės). Tais pat metais rūmai gavo vandens skaitiklių tikrinimo įrengimus. Rūmų direktorius kreipėsi į ministeriją dėl priestato statybos vandens skaitiklių tikrinimui rūmų kieme. Buvo priimtas sprendimas tam pritaikyti katilinės pastatą. Tačiau 1933 m. pradžioje įrengus patalpas pasirodė, kad patalpos netinkamos – drėko sienos, blogai veikė šildymas. Tokiomis sąlygomis vandens skaitiklių tikrinti buvo neįmanoma. Veiklą vėl ėmė stabdyti patalpų stoka. Vėl buvo susirūpinta tinkamesnės vietos paieška. Kaip tik tuo metu buvo iškraustyta į naujas patalpas valdiška įstaiga iš namo E. Ožeškienės g. 17 (dabar E. Ožeškienės g. 25) ir 1934 m. šis pastatas buvo perduotas Matų, saikų, svarstyklių ir prabavimo rūmams. Po pastato remonto buvo pastatyta įranga vandens ir elektros skaitiklių tikrinimui. Nuo 1936 m. buvo galima naudoti tik patikrintus alkoholio saikiklius, elektros ir vandens skaitiklius, dujoms parduoti dujų saikus. Tuo metu rūmuose dirbo 21 darbuotojas. 1937 m. buvo įsisavintas termometrų tikrinimas, papildomai Šveicarijoje pirkti penki chronometrai „Tissot“ elektros skaitiklių tikrinimui.Rūmų direktoriaus iniciatyva pradėta rūpintis galimybe patikrinti įvežamus iš užsienio srovės ir įtampos transformatorius. Tikrinamų prietaisų srities plėtojimas padarė teigiamą poveikį ginant vartotojų ir valstybės ūkio interesus. 1939 m. patikrinta 16576 elektros skaitikliai, kurių 3300 reikėjo taisyti, o 567 buvo visai netinkami. Neleista įvežti į Lietuvą septynių firmų elektros skaitiklių. Iš patikrintų 490 naujų vandens skaitiklių 9 rasti netinkami, o iš 49 naudotų – 11 netinkamų.Tais metais buvo patikrinta 34 858 termometrai, kurių 1498 buvo netinkami ar sugadinti.

1939 m. spalio mėn. gražinus Vilniaus kraštą Lietuvai, Vilniuje buvusi tokios pat paskirties įstaiga tapo Vyriausiųjų matų, saikų, svarstyklių ir prabavimo rūmų Vilniaus skyriumi. Tuo metu skyrius buvo įsikūręs Trakų g.10, čia dirbo 16 darbuotojų. Skyriuje buvo vandens skaitiklių tikrinimo įranga, o termometrų tikrinimo įranga atkeliavo iš Kauno.

Tačiau savarankišką vystymąsi 1940 m. birželio mėn. nutraukė sovietinės kariuomenės okupacija. Tų metų rugpjūčio mėnesį Vyriausiems matų, saikų, svarstyklių ir prabavimo rūmams tapus Lietuvos TSR finansų liaudies komisariato dalimi, pasibaigė kūrybingas, įdomus Lietuvos metrologinės sistemos tapsmo laikotarpis.

Šio laikotarpio įvykiai nedingo be pėdsakų. Liko ne tik tų laikų kai kuri įranga ir pats pastatas, bet ir iki 7-ojo dešimtmečio kartu su kitais dirbo tie patys žmones, menantys ano laikmečio tvarką, papročius, siekius. Lietuvos metrologijos pirmtakų dvasią, kompetenciją, patikimumą perėmė šiuolaikinis Kauno metrologijos centras.

Šaltinis – „MOKSLAS IR TECHNIKA“ 2005 Nr. 1